"Aš esu Kuzia. Bet niekas manęs vardu jau nebevadina. Prieš savaitę nutiko mano gyvenimo nelaimė. Negrįžo namo mano mylima Šeimininkė. Iškeliavo ji ten, iš kur niekas nebegrįžta.. Likau pasaulyje vienas ir niekam nereikalingas.
Buvo gražus mano gyvenimas nuo tos akimirkos, kai Šeimininkė, pačių šviesiausių akių žmogus, surado mane miške. Verkiau vienas ir nežinojau, kieno aš, kam aš ir kodėl. Parsivežė ji mane prieš ketverius metus dar visai mažytį, sušlapusį, sušalusį ir pasiklydusį.
Laimė buvo didžiulė džiaugtis jos draugija. Mylėjo ji mane labiau už viską pasaulyje, buvome geriausi draugai. Abu virdavom košes visiems lauko katinukams. Stebėdavau kas rytą ir vakarą ją pro langą, kaip visus mano nelaimingus beglobius brolius lauke ji globoja. Ji buvo pati geriausia, mylėjo visus, kam skauda, visus, kas neturi namų.. O aš voliojausi pataluose pilnu pilvu ir niekad nemaniau, kad ir manęs beglobio likimas laukia, kad teks keliauti pas tuos nelaimingus, kažkieno paliktus ir nereikalingus. Bet ji manęs juk neišmetė, neišvyko į užsienį, ar neatsikratė, nes sudaužiau vazą! Ji mirė.
Ateina manęs pamaitinti kita gera moteris, kaimynė mūsų. O tie, su kuo gyvenu dabar, manęs nemyli ir kasdien rodo pirštu į duris. Pasislepiu po lova, nesipinu po kojomis, neįkyrauju, kad tik manęs nepastebėtų ir neišmestų į gatvę prie konteinerių. Juk neateina į tą gatvę mano mylima Šeimininkė ir jau niekad nebeateis.."

Katinuko Kuzios istorija http://www.gyvunugloba.lt/lt/help/news.31746