Ar tik nebūsime atradę naują veislę – Veneros coliukė. Ji – amžina mūsų organizacijos paaugliukė, mūsų mažutė, mūsų mylimiausia. Nepaprastai skauda širdį, matant ją narve.

Coliukė? Tuomet viskas aišku: viskas bus kaip pasakoje. Turi būti. Kaip Hanso Kristiano Anderseno pasakoje apie Coliukę, kuriai meilė išaugino sparnus. Tikime, kad laimė mūsų miniatiūrinei gražuolei seniai užprogramuota – ji sulauks savo sparnuoto princo, savo mylinčio ir atsidavusio šeimininko (kurmių mums nereikia, nuo kurmių jau pabėgome). Juk ji deivė, kuklutė princesė, fantastiško meilumo ir neįtikėtino mažumo lėlytė, juoda, su tobulai simetriškomis baltomis dėmėmis, mažutėlytėmis ausytėmis ir žvilgančiu kakliuku, sveria vos daugiau nei du kilogramus – kaip mokinukė juoda uniforma ir baltomis kojinytėmis. Ir drovi bei baugšti kaip mokinukė: nemėgsta šurmulio, triukšmo, nors kitus gyvūnus pakenčia, nesipyksta, bet geriau liks nuošaly, prieis paskutinė, prie žmonių irgi prisiriša ne iš karto. Ir koks pigus išlaikymas – pusė grūdo per dieną!

Neabejojame, jog kažkur jos jau laukia mylinčios, švelniausios, labiausiai atsidavusios rankos. Kad nugyvens ji savo gyvenimą ILGAI IR LAIMINGAI. Tik kad to likimo vingiai kartais labai pinklūs ir kelias labai ilgas... Padėkim Veronikai susitikti su savo princu, pabūkime tomis kregždutėmis, kurios juos suves: neškime visiems gerą žinią apie šią brangenybę, sukime Veronikos likimo ratą, kad jos likimo kelias sutrumpėtų, kad mūsų taip mylima, gležnutė mažutė pagaliau ištrūktų iš narvo ir laiminga plasnotų savo namuose namučiuose.