| Oписание: |
Kiek atsimenu, gyvenau lauke, kartu su savo draugais s, buvau laimingas ir sveikas katinėlis. Kasdien buvau šeriamas, išgyvenau žiemos šalčius rūpestingų žmonių padarytuose namukuose. Bet vieną dieną, kai jau dienos tapo šiltesnės ir ilgesnės, pakirto mane liga ir ją lydintys stiprūs skausmai.
Kelias dienas ateidami žmonės manęs nesutikdavo, tikrino sandėlius ir kvietė, bet aš nesirodžiau. Manimi besirūpinantys žmonės kalbėjo, kad jau nebeliko vilties, kad aš vis dar gyvas. Gerieji žmonės rado vieną, jau nebegyvą, mano broliuką, kurio nespėjo išgelbėti, galvojo, jog ten aš, nes esame labai panašūs. Tačiau visus labai nustebinau, kai sukaupęs paskutines jėgas pasirodžiau. Tuo metu buvau išsekęs, purvinas, aplipusiu purvais ir pūliais snukučiu. Buvau vos gyvas, paskendęs išmatose ir pūliuose, pasislėpęs sandėliuko gilumoje. Girdėjau, kad kalbėjo, jog laukti ir dvejoti negalima, neįsivaizdavo, kas bus toliau, nežinojo, kur mane dėti, kur laikyti, tačiau skubiai nuvežė į kliniką. Mane apžiūrėjusi daktarė pasakė, kad burnoje pilna opų, kurios kraujavo ir pūliavo. Aš negalėjau maitintis kvepiančiu maistuku, jaučiau, kad manęs laukė lėta, skausminga, bado mirtis. Niekas negalėjo pasakyti, ar aš išsikapstysiu, tačiau globėjai už mane nusprendė, kad privalo bandyti. Šalia savęs kartais girdėjau tyliai kalbant – gal neverta manęs gelbėti, gal išlaisvinti mane iš siaubingo nepakeliamo skausmo. Globėjai savomis lėšomis mane gydė, kadangi visi turi katinus, todėl viena geraširdė globėja įleido mane gydytis į savo rūsį, įrengė laikiną buveinę, šiltai apklostė. Savaitę laiko kasdien važinėjau į kliniką, kentėjau lašelines ir vaistus. Iš manęs buvo likę tik kauleliai, todėl mane brangioji globėja maitino pro švirkštą ryte ir vakare, skaudančią burnytę tepė šaltalankio aliejumi, kad palengvintų mano skausmus ir kad nors kąsnį galėčiau nuryti, kantriai bandė atmirkyti nuo burnytės purvus ir pūlius. Man labai skaudėjo, aš verkiau iš skausmo ir pykau, tačiau didelės kantrybės dėka globėja nenuleido rankų. Kiek aš suteikiau džiaugsmo, kai beveik po savaitės gydimo pradėjau valgyti pats. Aš išgyvenau ir pasveikau, tačiau likimas man dovanojo ir blogą žinią. Padarytas kraujo tyrimas parodė, kad sergu leukemija. Deja, kad ir kaip norėčiau, nebegaliu grįžti į lauką pas savo brolius ir draugus, nes galiu juos užkrėsti ir pražudyti. Iš kasdieninių glostymų, suprantu, kad kiekvienas globėjas man atidavė dalį savo širdies, pasidalino su manimi savo rūpesčiu ir globa, ir tai leido man sustiprėti ir pasveikti. Nors glaudžiuosi rūsyje, savo namuose - pasiskolintame narve, kurio neteksiu kelių savaičių bėgyje, tačiau manau, kad esu jaukus ir draugiškas katinėlis ir nusipelniau mylinčių namų. Vis dar bijau staigių garsų ar judesių, tačiau mėgstu glaustytis, už parodytą dėmesį intensyviai murkiu, esu kastruotas, nebeturiu kirminėlių, būsiu paskiepytas, man apie 3 metukai. Man tereikia ramių namų ir suprantančio žmogaus, kuris mane labai mylės, neišsigąs mano ligos, nes juk stipriau ar silpniau sergame visi.
Sergantys leukemija, gali nugyventi ilgą ir laimingą gyvenimą, apie tokį svajoju ir aš. Visa savo pūkuota širdele tikiuosi, kad kažkur atsiras žmogus, kuris mane pastebės, kuris norės su manim pasidalinti savo namais ir širdimi, kaip tą padarė mane išgydę žmonės, labai laukiu tikros šeimos ar bent laikinos globos. Jei norėtumėte su manim susipažinti paskambinkit Jolantai, 860152616, Vilnius. Labai laukiu. |
