Prieš 3-4 metus gimiau Kaune. Buvau mažas, rainas dručkis. Žmonės pasakoja, kad mane mažytį priglaudė viena močiutė, o brolį išgelbėjo kiti žmonės. Nežinia kodėl, ar dėl to, kad močiutė kažkur iškeliavo, ar kad pas mane nuolat pūliavo akytės - aš Teodoras, atsidūriau gatvėje...

Kasdien mačiau vis blogiau, nuolat siaubingai skaudėjo akytes... Saugojau savo kiemą ir vaikiau visus lauk. O kas beliko? Valgyti man pirmam tikrai neduosi, o pilvukas labai urgzdavo. Vieną dieną į mūsų kiemą atvyko mergina iš sostinės, sakėsi esanti iš kažkokios labai geros katinų realybės šou grupės, pažadėjo mane paimti, parodyti visiems, maitinti, saugoti, globoti ir svarbiausia atlikti man akyčių plastines operacijas, kad aš galėčiau matyti viską, viską! Žinot, man kauniečiui tos merginos iš sostinės pasitikėjimo didelio gal ir nekėlė, bet užtat kaip gardžiai kvepėjo atvežta kepta višta! "Laužiaus, laužiaus" ir labai greit pasidaviau, tik nesakykit jai, kad dėl vištos, dar įsižeis. Atvežė mane į sostinę. Viena gydytoja padarė pirmąją akių vokų operaciją, po kelių savaičių kita atliko antrąją (sostinėje aplink mane taip tos moterys šokinėja, matyt, dėl to, kad esu iš Kauno) ir lyg tikras pietietis jau nugalėjęs visas savo meile ir švelnumu pravėriau savo nuostabias, smaragdines akis! Būtumėte matę, kaip aikčiojo mane pamačiusios - koks gražus, koks švelnus, kaip glaustosi, kaip murkia, kaip niurkosi, kaip žaidžia, koks KATINAS!