Mūsų istorija ypatinga tuo, kad mes šuniukai gimę kalėjime, žmonių vadinamoje sanitarinėje tarnyboje „Grinda“. Mūsų mama Mirta, taip ją vadino moterėlės atnešdavusios košės pasistiprinimui. Visi kiti ją vadino numeriu, kuris mums per ilgas atsiminti. Tiesa, šungaudžių žurnale, mes visi tik numeriai- du arba trys skaičiai- be šeimininkų, be širdies ir be sielos, tik vaikščiojantys gyvi numeriukai, kurių bet kada gali tapti per daug, o tada mes išbraukiami. Iš žurnalo, ir iš gyvenimo...

Pirmą kartą pamatėme dangų, būdami šešių savaičių- tiek mums pavyko čia išgyventi neišbrauktiems. Pas gyvūnų gelbėtoją Astą turėjome galimybę iškeliauti tik dviese, tad teko atsisveikinti ne tik su mamyte, bet ir su dviem sesytėm ir dviem broliukais, kuriems palinkėjome greičiau iš čia ištrūkti!

Kiek gražių ir ypatingų daiktų pamatėm pasaulyje ir visus norėjosi pauostyt, išbandyt, paragaut! Gavome tikrus vardus- Epsis ir Ugas. Bet istorija nebūtų tokia ypatinga, jei viskas dar pačioje kūdikystėje baigtųsi kaip pasakoje...

Iš “Grindos” mirties ir ligų pritvinkusių sienų, mes atsinešėme baisų užkratą- parvo virusą. Pirmąją dieną išgirdom savo diagnozę, kuri nepasirodė tokia baisi, kaip veterinarės žodžiai: gydymo nėra, tikimybė išgyventi labai maža, o tokio amžiaus šuniukams beveik neįmanoma. Ne! Globėja Asta nenuleido rankų, o susisukus mus į šiltą paklotėlį keliavo toliau! Kelias atvedė į “Vaidos kliniką”, kur sklandė gandai, jog čia buvo išgydytas ne vienas šį baisų užkratą pasigavęs šuniukas...

Kiekvieną dieną kelias vedė čia, tada tie patys veidai, daugybė adatų ir nuovargis. Nieko nesinori, viską skauda, nuo visko bloga. Vieną naktį pajutau, kad pradėjau šalti, nebežiūrėjau nei į broliuką, nei į globėją, žiūrėjau į niekur... Globėja apkamšė šiltais buteliukais, apklojo ir verkė. Brolis Epsis nemiegojo visą naktį, barė mane, kad šitaip negražiai darau, aiškino man, kad irgi jau pavargo, bet nesiruošia mirti vien todėl, ir man nevalia! Tik paryčiais atsisukau ir paprašiau jo nukloti, nes pasidarė karšta ir dar paprašiau, kad leistų bent pamiegoti neburnojęs...

Po ilgiausios pasaulyje kančių savaitės mes pasveikom, mes išgyvenom! Kalėdinis stebuklas? Geras veterinarų darbas? Didelė globėjos širdis? Pinigėlius aukojusių žmonių pagalba? Jei mūsų paklaustumėt, atsakytume, kad viskas! Tiesiog niekas neleido mums išeiti, nei „Grindoje“ nei gyvenime, mūsų niekas neišbraukė iš sąrašo.
Bet dabar svarbiausia- atėjo laikas ieškoti namų! Mes abu laukiam, kad kažkur tame gyvenimo sąraše, šalia kiekvieno iš mūsų vardo, atsirastų ir Tavo vardas, mielas šeimininke! Visi kas į mus pažvelgia, negali atsižiūrėti į mūsų mėlynas, žmogiškas akis ir visom gyvenimo spalvom išmargintą kailiuką. Ekspertai sako, kad esame australų aviganio mišrūnai!

Jei nori praleisti su kažkuriuo iš mūsų, visą savo gyvenimą, skambink globėjai Astai 8 614 69186!