| Opisanie: |
Tai skaudi istorija, kurioje mylėjo močiutė, o kentėjo šunys…
Neseniai sulaukėme laiško iš žmonių, kurie papasakojo apie savo sodybos kaimynę – močiutę, gyvenančią su 11 išsekusių šunelių. Ji į lauką jų beveik neišleisdavo, nes bijodavo, kad nunuodys kaimynai, kad prie būdų pririš. Močiutė bandė atiduoti keletą šunelių, bet pamačiusi, kad juos laiko netinkamomis sąlygomis, pasiėmė atgal. Pinigėlių išlaikyti šitiek šunelių močiutė žinoma neturi.
Susižinojome adresą ir kartu su savanorėmis Jelena ir Neringa nusprendėme nieko nebelaukti ir pačios važiuoti pamatyti situaciją. Prisikrovėme pilną bagažinę maisto ir pajudėjome link Girdėnų kaimo, 100 km nuo Vilniaus. Važiuojant pasirepetavome savo rusų kalbos žinias, apsvarstėme įvairius scenarijus – juk galėjo būti, kad močiutė bus pikta ir nenorės su mumis bendrauti…
Po daugiau nei valandos atvažiavome, bet, deja, namuose nieko nebuvo, išgirdome tik šuniukų lojimą. Atvykome kaip tik tuo metu, kai močiutė buvo išėjusi į parduotuvę, taigi nusprendėme važiuoti jos parsivežti, Rasti jos nepavyko.
Džiaugėmės, kai grįžusios atgal prie jos namų pamatėme ją pargrįžusią. Prie durų išvydusi mūsų dovanas šunims, ji puolė į ašaras ir pradėjo mums iš visos širdies dėkoti. Pamatėme, kad parsinešė 2 maišus batono – tai ir buvo 11 šuniukų skirtas visos savaitės davinys. Tuomet iš namo ji išsivedė 2 šuniukus, tiksliau vienas išbėgo pats, o kitą jau reikėjo išnešti. Jis nevalgė ir nebegalėjo atsistoti ant kojų, kūnelis nusėtas žaizdomis. Pamačiusios jį užgniaužėme kvapą ir ašaras ir supratome, kad turime susirinkti kiek įmanoma daugiau šuniukų ir kuo greičiau lėkti į veterinarijos kliniką.
Nežinau, kaip nusakyti, ką jautėme tada, kai pamatėme išlekiančią bandą mažaūgių, sustirusių šunelių, kurie kaip gladiatoriai pradėjo kovoti dėl kiekvieno kąsnio, bet manau, pajusite tą patį žiūrėdami filmuotą medžiagą.
Išsirinkome 7 labiausiai išsekusius šunelius ir pajudėjome link Vilniaus. Kaip visada ačiū Tarandės veterinarijos klinikai ir veterinarei Rasai, kuri nors ir užimta, bet visada suranda mums laiko prireikus skubios pagalbos. Veterinarė iškart pajungė lašelinę ir padarė kraujo tyrimus. Galėjome atsikvėpti – Nukio (taip pakrikštijome pirmąjį iš septintuko), nors ir labai išsekusio, kraujo rodmenys, žinoma, nebuvo geri, bet ir nemirtini. Jau po pusvalandžio Nukis stojosi ant kojų ir puolė valgyti
http://tautmilesgloba.lt/gyvunai/nukis/ |
