Vienos įmonės teritorijoje Vilniuje slepiasi katė su mažu kačiuku. Nuotraukoje kačiukas atrodo ne toks mažas tik todėl, kad pati mama labai jauna ir smulki. Abu gražūs ir vizualiai sveiki, bet iš tiesų abu – tiksinčios bombos. Nes apsigyveno įmonės teritorijoje, o pavalgyti ir atlikti reikaliukus kažkur reikia.

Iš visų prieglaudų sulaukiau pasiūlymo išplatinti mano pagalbos šauksmą. Bet vėlgi – situacija išskirtinė: gyvūnai yra įmonės teritorijoje, todėl neaišku, kiek tai galima platinti. Jei visi puls mėtyti maistą per tvorą „gelbėdami“, tai ne pagalba, tai pražūtis. Nes gyvūnai gali suviduriuoti, apsinuodyti nuo įvairaus nenormuojamai gaunamo maisto, kas dar labiau įsiutintų įmonę. Kad situacija išskirtinė, reikalaujanti sprendimo čia ir dabar, gyvūnų prieglaudų irgi nesudomino. Netgi viena atsakė: „...valdžia apie juos žino, nes kaip jau minėjau, kartą jau buvo kviesta „Grinda“, kai šios katės maži kačiukai buvo rasti prekės įpakavimo dėžėje. Todėl yra visi šansai, kad „Grindą“ jie išsikvies vėl, kai baigsis kantrybė.“ Taip, dabar aišku, kodėl katė turi tik vieną kačiuką. Ačiū. Bet įsigilinkime į atsakymą: jie vėl kvies „Grindą“, o mums vienodai rodo...

Sukurti problemų viešinimo portalai, kur gali rinktis į bendruomenes gyvūnų mylėtojai, tai yra puiku. Vienareikšmiškai esu už tai dėkinga. Bet ar tikrai mes pervedame po 2 proc. komunikacijos įmonėms? Man nereikia, kad mane paguostų. Reikia pagalbos. Neplanavau ir vis dar neplanuoju būti kačių motina. Mūsų šeima iš viso priglaudė keturis vadinamuosius laukinius, iš kurių trys – tiesiai iš gatvės. Už viską susimokėjome – nuo pradinio kirmėlių išvarymo iki rimtų ligų gydymo. Nesiskundžiu. Tik paminėčiau, kad paimti jau išvalytą gyvūną iš prieglaudos yra daug švaresnis variantas. Bet juk yra pasiaukojusių kačių motinų, kurios šeria grupes kačių, verda joms subproduktus maitinimui, gaudo, veža sterilizuoti, palaiko po sterilizacijos, gydo. O kai pačioms prireikia pagalbos dėl sunkesnio ar nestandartinio atvejo, girdėjau, kad net jos neprisišaukia pagalbos iš gyvūnų globos įstaigų. Tai ar aš galėčiau lygintis ir turėti vilties? Bet argi ne tai yra tikroji labdara ir ar ne šios moterys (nediskriminuoju ir vyrų) turėtų gauti 2 proc.? Galvojate, kad jos turtingesnės už prieglaudas? Tikrai ne, bet jos nemoka atsisakyti, „atsifutbolinti gražia forma“.

Nekaltinu prieglaudų. Nuolat matant tiek skausmo ir nuolat susiduriant su nepritekliumi vėliau surambėja širdis. Atsiranda būtinybė apsiginti nuo papildomo krūvio. Bet taip pat gyvūnų prieglaudos neturėtų labai skųstis dėl gyvūnų, paliekamų prie jų vartų. Kartais tai lyg paskutinis šansas išgauti globą „šantažo būdu“. Netgi šiuo atveju pagalvojau – pagausiu ir nuvešiu. O ką daryti?

Nesuprantu, kaip Lietuva gali pretenduoti į pažangių Vakarų valstybių šeimą, jei gyvūnais rūpinasi sovietiniais metodais, dar blogiau – kone nacistiniais metodais. Kaip gali egzistuoti tokia sanitarinė tarnyba? O juk kituose miestuose tas pats... Po olimpiados Sočyje pakraupę sportininkai beglobius šunis į savo valstybes transportavo net lėktuvais. Ar mes tokie patys? Ar ten valstybė, su kuria norėtume lygintis? O gal mes tiesiog švariau paleidžiame per kaminą?

Gal pažiūrėkime „Animal Planet“, „Nature“. Pamatysime tarnybas, kurios suteikia pagalbą driežui, prarijusiam golfo kamuoliukus. Koks gi tas milijonais kuriamas valstybės įvaizdis, kurį galėčiau sugriauti per 10 minučių, nusiuntusi reportažą pasauliniu „Animal Planet“ kanalui?

Juk ne aš savivaldybei, o man savivaldybė turėtų sumokėti rinkliavą už tai, kad priglaudžiau beglobius gyvūnus iš gatvės. Juk neplanavau, neįsigijau veislinuko, kad tiktų nešiotis, aš ėjau iš darbo, o prieglaudos atsakė – „vietų neturime“, „negali paimti, palik“. Kitaip tariant, lemtis manęs paklausė, ar aš – blogas. Ir aš atsakiau – ne. Juk aš atlikau savivaldybės įmonės darbą – pagauti, išgydyti, sterilizuoti, ieškoti namų, jei sugauti suaugę gyvūnai nesisocializuoja, sterilizuotus paleisti atokesnėse teritorijose.

Darbas yra ne pagauti ir paleisti per krematoriumo kaminą, o suteikti kitą gyvenimą, užkertant kelią neribotam dauginimuisi. Kaip gali tikras gyvūnų mylėtojas mokėti savivaldybei gyvūnų rinkliavą, jei savivaldybė palaiko ne gyvūnų prieglaudas, o sanitarinę tarnybą? Juk būtent dėl šios politikos turiu tiek „neplanuotų vaikų“...

Ir netgi tokiomis aplinkybėmis pritariu, kad sanitarinė tarnyba mieste turėtų būti, bet veikti tik išskirtiniais atvejais, pavyzdžiui, susijusiais su pasiutlige, maro židinių likvidavimu, o ne sveikų (parazitai – tai dar ne liga, sulašinai vaistų ir nėra) gyvūnų likvidavimu. Likvidavimas – žodis labai tinkamas, labai dera su II pasauliniu karu ir jo demonais. Savivaldybė turėtų remti gyvenimą, o ne mirtį. Jei remtų gyvenimą, gal ir prieglaudose vietų atsirastų.

Be to, paminėčiau, kad civilizuotai Vakarų įmonei būtų garbė ir įvaizdžio formavimo priemonė padėti beglobiam gyvūnui.

Ir dar – bauda už beglobių gyvūnų šėrimą? Kaip, atleiskite? Bauda už tai, kad esu žmogus? Paanalizuokime. Gyvūnų prieglaudos nepriima, nes „vietų nėra“ ir „laukinių kačių nesocializuojame“, sanitarinė tarnyba paleidžia per kaminą, už šėrimą – bauda, o jei pasiimi namo, visiem nusispjaut kaip tu juos išlaikai ir dar susimokėk rinkliavą. O kur čia pasirinkimas? Nematyti, vaikščioti užsimerkus, neišlipti iš automobilio – čia žmogui duotas pasirinkimas? Nesuprantu žmonių, kurie nemato. Sielos aklumas neišgydomas.

Apibendrinant, kokį aš turiu pasirinkimą šioje valstybėje, jei aš – ne koks blogietis?