Absoliuti neviltis, skausmas, stiprus pūvėsių kvapas, kirstinėse žaizdose, kurios buvo nusėję visą išsekusį kūną,-besirangantys kirminai ir atrodo tik kelios valandos iki mirties, iki baisios pabaigos, kuri turėjo vainikuoti šio protingo, niekada žmogaus meilės nemačiusio gyvūno kančias, kuriose jis mušamas, ujamas egzistavo tą gyvenimo tarpsnį nuo gimimo iki 2013 m. birželio. Tai -apie vidutinio amžiaus vilkšunį, 2013-06-11 d. patekusį į Vilniaus benamių gyvunų sanitarinę tarnybą, o po kelių valandų ir į Vaidos veterinarijos kliniką  http://www.gyvunugloba.lt/lt/help/news.34420 . Tą dieną stebuklu tikėjo nedaugelis. Netikėjo juo ir klinikos personalas. Bet stebuklas po kankinamai ilgo laukimo 1 mėnesį ir vieną dieną, t.y. 2013-07-12 d. įvyko. Vilkiukas išvažiavo į naujus namus, kuriuose jis buvo laukiamas visą tą laikotarpį, išbandžiusį visų rėmėjų, globėjų, gydytojų ir neabejingųjų kantrybę. Klinikoje, kur jis buvo tapęs pilnateisiu gyventoju ir personalo numylėtiniu, jį švelniai vadino Bartuku. Naujoji Barto šeima, kurios namuose apsigyveno jau pasveikęs Bartas, davė jam Barso vardą. Naujas gyvenimas, naujas vardas, nauji smagūs pojūčiai, mušimą pakeitęs glostymas: visą tai įvyko per tą ilgą, mėnesį, kurio kiekvienos dienos mažytė pergalė buvo tokia didelė Barso gyvenime. Atsiuntusi nuotraukas iš savų namų, po jomis Barso šeimininkė Audronė parašė:

 "Kasdien vis stiprėjantis, dar vaistus geriantis , dar nesiprausęs išdidusis Barsas". Pridėti prie šio viską pasakančio sakinio nebėra ką, nebent didelį, didelį ačiū visiems žmonėms, kurie tikėjo, kurie aukojo, kurie klausinėjo, kurie gydė, kurie glostė ir maitino.

Gyd. Jurgita, visi Vaidos klinikos darbuotojai ir p. Audrone, -Jums pats didžiausias ačiū. Tik Jūsų dėka Barsas gyvas ir šypsosi mums iš šių nuotraukų.