Ar kada pagalvojote, kad ir gatvėje gyvenantys katinėliai turi vardus? Jie ne tik „valkatos“, „fui, kokie nešvarūs“ arba „škac, iš čia“. Jie visai nedaug kuo skiriasi nuo tų pūkuotų gražuolių, žvelgiančių pro užuolaidos tarpelį , nuo daugiabučių palangių. Jie taip pat turi vardus. Žinoma, pačių išgalvotus, juokingus, kartais vienodus...

Aš- Tabis. Prašau, tik nepagalvokit, kad teletabis! Na taip, aš nedidelis, apvalus, mielas, šešių mėnesių, bet visgi katinėlis. Gimiau ir vaikystę praleidau gatvėje, bet kaip ir dauguma nuo mažens turėjau vieną svajonę- turėti savo namus! Nors suaugę katinai man sakydavo, kad ta kartoninė dėžė su kiauru stogeliu ir yra mano namai, aš žinojau, kad tikri namai yra visai ne tai. Buvau mažas, bet ne aklas. Kiekvieną vakarą, kai žmonių languose įsižiebdavo šviesos, atsisėsdavau po jais ir stebėdavau kaip gražūs katinėliai guli išsitiesę ant radiatorių ir jiems nelyja... Ir nepučia vėjas, ir niekas neveja.

Ar žinote kokie gatvės katinėlių populiariausi vardai? Turbūt neatspėsit, bet: Litas, Latas, Centas, Euras, Baksas ir t.t. Kodėl? Kažkas išgirdo žmones kalbant, kad pinigams lengviausia surasti šeimininkus, todėl dauguma pradėjo tikėti, kad jeigu pasivadins pinigėlių vardais, taps tokie patys vertingi ir netrukus turės šeimininkus! Iš pradžių aš irgi galvojau „tapti pinigu“, bet... Kai pamačiau vieną žmogų atiduodantį juos taksistui, o tas taksistas pirkdamas kažką kioskelyje atidavė tuos pinigus pardavėjai, aš supratau, kad pinigai nuolat keičia šeimininkus. Nori jie to, ar ne, jų niekas neklausia... O aš žinau, kad man užtektų vienų namų, vienų šeimininkų, ir niekur daugiau nenorėčiau keliauti. Todėl aš Tabis. Daugumoje kalbų šis žodis reiškia rainiuką. Toks aš ir esu.

Mano sesutė ir broliukas jau atrado savo laimę, o aš lauke likau paskutinis. Nežinau, ar dėl to, kad aš tiesiog rainas, ar dėl to, kad kažkas turėjo likti paskutinis, bet šis išbandymas atiteko man. Prisipažinsiu, nesu lepūnėlis, užsiauginau švelnią pavilnę, bet gatvės gyvenimas mane baugina: ir vistiek čia šalta, ir tamsu, ir kartais skauda, trūksta draugų, o labiausiai trūksta gero žmogaus šalia. Šeimininke, man reikia Tavęs! Kolkas glaudžiuosi pas laikinus globėjus Godą su Edgaru, bet čia nors ir šilta, ne mano namai.

Todėl kreipiuos į Tave, brangus šeimininke... Žinau, aš paprastas rainiukas, bet galiu būti ypatingu draugu. Aš katinėlis, kuris nesidrasko, nemoka šnypšti ir kerštauti. Mėgstu žmogaus rankas, atsigulu šalia ir ilgiausiai murkiu. Esu tvarkingas, patinka žaidimai, bet namų neapverčiu aukštyn kojom.

Todėl prašau, jei nori draugauti ir tapti mano šeimininku, paskambink globėjui Edgarui 8 671 90721 (Vilniuje) ir pasakyk jam!