RasaM (2016-10-25)

Šiandien glosčiau Konį, sakiau, kad pasisekė jam. Pasirodo, Konis visai nesenai buvo padovanotas moteriai, kuri gyvena nuosavame name visai prieš mano darbo kabineto langą. Ta moteris ilgus metus turėjo panašaus dydžio, nemažą šunelį, kurį labai mylėjo vedžiodavo pasivaikščioti kelis kartus per dieną. Su ja ir su jos buvusiu augintiniu dažnai kieme pasikalbėdavome. Šią vasarą ji pasiguodė, kad teko užmigdyti savo numylėtinį, kuriam buvo apie 16 metų (kaip didelio ūgio šuneliui tai- garbingas amžius). Ji pasakė, kad be keturkojo draugo nebus, o aš jai pasiūliau priglausti kokį nabagėlį iš prieglaudos. Šiandien žiūriu: lietus lyja, o ji eina pasivaikščioti su nauju draugu. Išėjau pasikalbėti su ja, pasidžiaugti, kad turi draugą, o ji sako : paėmiau iš prieglaudos, sos gyvūnai, kojytė jo traumuota, bet labai geras, meilus, draugiškas šunelis. Aš paglosčiau jo šlapią galvą, sakau, na matai-ne visiems reikia sveikų, labai jaunų ir veislinių, radai namus ir tikrai atsakingą šeimininkę. Tiesa, Konis vilkėjo šunišką bordinės sp. lietpaltį, kurį jo šeimininkė vis pataisydavo, kad Konis šonų nesušlaptų. Gyvena Konis namo viduje (ne namo kieme) ir dažnai jiedu abu eina pasivaikščioti. Sėkmės Koni, dažnai tave matysiu. Ačiū sos gyvūnams, suvedusiems dvi viena kitai reikalingas širdutes.