Apie jį - Ikiuką.

Iš tikrųjų net nežinau nuo ko pradėti ir šis postas bus suasmenintas, nes tiesiog sunku apsakyti jausmą kai sulauki prašymo gyvūnui surasti naujus namus...vėl...kai vėl turi išgyventi tą prasmės gyvūnų gelbėjime klausimą, kuris ir taip dažnai kankina, bet veji jį tolyn, kai tokiais momentais atrodo kad žmogiškai supranti - situacijų būna įvairiausių, bet tuo pačiu galvoji - kodėl mums taip sunku besąlygiškai mylėti ir prisiimti daugeliu atveju atsakomybę, kodėl mūsų to nemokina kad ir elementariai mokykloje ir namuose - būk atsakingas už tą kurį prisijaukinai. Gal reikėtų pagalvoti apie atidesnį mokymą ne idealo siekimo ar būti pirmūnu, o tiesiog - apie atsakomybę.

Ikiuko gelbėjimą atsimenu kaip vakar - gal todėl kad lygiai prieš 4 metus, taip pat vasarą, jį ir sesutę Fortūną teko gydyti beveik 3 mėnesius ir labai gerai atsimenu kai sau sakiau - nu kodėl, nu kodėl tai nutinka vasarą, aš negaliu niekur išvykti, nekalbant apie poilsio dieną ar savaitgalį, nes grybelio gydymui reikia daug kantrybės, atsidavimo ir pastangų... ir dar pamenu džiaugsmą kai po gydymo kurso mums patvirtino, kad pagaliau katukai sveiki.

Ta vasara tuomet atrodė viena sunkiausių man, bent jau atrodė, nes lyginant su šia - kai namuose globoji niolika gyvūnų jau neatrodo tokia baisi...gyvenimo pamokos...

Ir ištikrujų ne apie tai...

Aš labai vertinu atvirumą, visuomet sakau šeimininkams, jei tik kažkas - kreipkitės, pagelbėsiu kuo galėsiu, jei tik keisis gyvenimo aplinkybės, aš visuomet padėsiu savo gyvūnui kurį išmylavau, kurį gydžiau, dėl kurio naktimis nemiegojau ir svarbiausia...kurį prisijaukinau. Ar bent įsivaizduojate ką reiškia mažam lauke gimusiam gyvūnėliui suteikti galimybę patikėti žmogumi? Ar bent įsivaizduojate kiek reikia drąsos prisiimti kažkieno gyvenimą į savo rankas, susigyventi su juo ir stebėti kaip mažais žingsneliais ta maža "bijau bijau' širdutė pildosi džiaugsmo. Tai yra be galo sunkus darbas! O tuomet vėliau...sugebėt paleisti...į naujus namus, į naujas rankas ir tikėti amžina meile...

Ir net ne apie tai...

Ikiukas ieško naujų namų. Gali verkti, prašyti atleisti - bet jam reikia naujų namų. Gali siūlyti mintis, apmokėti veterinarus - bet tik nauji namai jam išeitis. Kas nutiko? Alergija, emigracija, vaiko gimimas - tai 3 pagrindinės gyvūnų atidavimo priežastys Lietuvoje...

Katinukas maždaug 4 metų, skiepytas ir kastruotas, draugiškas ir meilus, privalo miegoti kartu su šeimininkais, nes nuo mažens priprato, ir uždarytas verkia - nori būti kartu...Kodėl Ikiukas? - nes pats įbėgo į IKI esančią Jasinskio g. ir turėjo nemažai išgyventi kol apsauga gaudė tą vargšiuką bei uždarė dėžėje iki atvykau aš.

Įdomi gelbėjimo istorija? - čia daugiau:

http://www.gyvunugloba.lt/lt/fates/g.72583
http://www.mazojiliza.lt/lt/news/view/id/53664
http://www.mazojiliza.lt/lt/news/view/id/52997

Namų reikia skubiai, nes laikas tiksi ir jis jų nusipelno pačių geriausių.

Neteiskim, nesmerkim, nekritikuokim, net aš, kaip bebūtų sunku ir prieštaringi jausmai nekankintų, to nedarau - šios naujienos esmė - surasti naujus mylinčius namus. Prašau padėti.

Daugiau informacijos 860882128 ir vaicekauskaite.laura@gmail.com

P.S. Jei išauš tokia diena, kai nebeliks žmonių galinčių suteikti kažkam šansą būti mylimu vėl, ir net ne vienam, o dviem, trims, keturiems (mane taip juokina žmonės pabrėžiantys - juk aš jau turiu VIENĄ gyvūną ir daugiau niekam padėti negaliu), tuomet susirinksiu globotinius ir tuos kuriuos nori grąžinti ir išsikraustysiu į vienkiemį - gyvensime kiek bus lemta...nes esu atsakinga už tuos, kuriuos prisijaukinau...nežinau kas, bet mane to išmokė...