Bugas - tai vienas iš Nykštukų, išgelbėtų prieš 5 mėnesius. Tai vienas iš septynių, kuriuos norėjo užkasti gyvus..

Punkis prieš kelis mėnesius buvo padovanotas į geras rankas. Tūkstančiai klausimų, ar tikrai šeimininkai neišvyks į užsienį, ar tikrai žino, kokia tai didžiulė atsakomybė ir ar tikrai mylės kaip šeimos narį.. Taip?
Ne, pasirodo, ne "taip". Pasikeitė aplinkybės, reikia važiuoti į užsienį uždarbiauti. Viskas. Gyvūnas lieka be namų. Tai skaudžiausia, kas gali įvykti. Bugas išduotas - taip jis jaučiasi. Ne pasiteisinimas šuneliui "užsienis", "nedarbas", "netinkamos sąlygos" ir t.t.

Bugas labai išsiilgęs žmogaus dėmesio, kad ir kuo beužsiimtų, kad ir kaip įsijautęs siustų, vis puse akies stebi Savą Žmogų - užtenka žvilgtelti į jo pusę ir jau atlapatoja dičkis pasiryžęs nubučiuot. Moka labai gražiai apsikabinti, kai grįžti, moka ir galvą ant kelių padėjęs gailiai, giliai atsidusti, kai ir vėl jam neleidi ant sofos užšokti. Norėdamas į lauką prisėda šalia, baksteli nosyte į koją ir cypteli. Dažnai "pakalba" - panašiai, kaip haskiukai mėgsta - ypač kai mokai kažko naujo. Sakai sėst - pakniaukia, paburba, bet atsisėda, ir vargas tau, jei neduosi skanėsto! Ne, nesupyks - vargu ar moka Bugutis pykti - bet iššniukštinės visas kišenes, nori to ar ne. Lauke Bugui tikras rojus - pilna sniego, kurį ir pakramsnoti ir parausti galima, o jei dar sninga - viskas, Bugas medžios snaiges tol, kol šeimininkams nosys nušals. Tenka medžiot kartu! :)

Su kitais šuniais namuose sutaria puikiai. Nors Bugo globėjos šuo ir per pus mažesnis, bet nebuvo jokių pretenzijų dėl žaislų ar miegojimo vietos - jau antrą pažinties dieną po ilgo pasilakstymo sugriuvo abu į vieną lovytę ir taip iki šiol - tai pas vieną, tai pas kitą, bet visada kartu. Labai jaučia, kad draugas mažesnis ir jaunesnis - net ir siusdamas nekanda, neužsimiršta, o jei mūsų jaunuolis skaudžiau krimsteli, Bugas tik ausis jam stipriau palaižo.
Taigi, visiškai puikus šuo. Tik ne iš karto Bugas puolė globėjus bučiuoti ir jais džiaugtis - tik atvykęs labai stresavo, bijojo rankos, lojo, cypė ir buvo labai išsigandęs.
Jau per daug kartų taip yra buvę ir nebesitiki, kad šį kartą Žmonės jo nebeišduos. Ir tik labai atsargiai ir ilgai jį kalbinant pavyko nuraminti. Bet štai - praėjo šiek tiek laiko, o jau šunytis visa širdim myli globėjus :}
tereikia truputį kantrybės ir meilės...

Skubiai ieškome naujų, šiltų ir rūpestingų šeimininkų, kurie mielai dalintusi savo meile ir džiaugsmais su šiuo išdykėliu.