Gritutė sirgo, sirgo ilgai, gal 10 metų. Ant pieno liaukų
buvo guziukai, bet nedideli, ant kaklo taip pat, bet riebaliniai. Konsultavomės
su daktarais, sakė geriau nejudinti jų jei staigiai nepradeda augti. Jie
neaugo, per dešimt metų ir buvo kaip graikiniai riešutai. Ji jautėsi gerai,
lakstė, judėjo, dūkdavo. Prieš gerą mėnesį viskas pasikeitė, auglys vieno vietoj smarkiai išaugo, išsipūtė,
ji pradėjo auglį laižyt. Važiavom į kliniką, diagnozė buvo negailestinga –
vėžys su metastazėmL Gritutei 19 metų, operuot jau nebegalima, o ir operacija jau
nieko nepakeistų... Buvo skirti antibiotikai, vaistai nuo skausmo, ji sunkiau
vaikščiojo, nebeužšokdavo ant lovos, užkeldavau, nors ir atsargiai, bet ji
tyliai inkšdavo, skaudėjo. Nebelipo ir laiptais. Gatve eidavom labai lėtai, domėjosi
aplinka, uosdavo žoles, padarydavo kas reikia. Ir valgydavo neblogai. Bet melsvose,
silpnai bematančiose, akyse jau nebebuvo gyvenimo džiaugsmo, žiūrėdavo, atrodo,
kažkur pro šalį, galvytę pakreipus į šoną, lyg jau būtų nebe čia...
Laikas kai reikėjo priimti sprendimą buvo nežmoniškai skausmingas,
kiekviena diena sunkesnė, kai žinai, kad vilčių jai padėti visai nebėraL Kai matai savo kenčiantį mylimą
vaikį, širdis verkia, kreipi akis į šalį, jau žinai, kad pakeisti nieko
nebegali...
Arti namų prie Šančių poliklinikos yra veterinarijos klinika,
nenorėjom jos vežti per duobes į kitą
miesto galą, kur gydėmės. Gritutė įėjo
pati, vos įmatydama drebančia ranka užpildžiau sutikimą migdymui, užkėliau ant
stalo, priglaudžiau, apsikabinau... Tikėjausi, kad viskas bus neskausminga, su
pagarba išeinančiam...
Tokio siaubo, kokį patyriau toj klinikoj, gyvenime neturėjau,
nors teko atsisveikint ne su vienu augintiniu. Veterinarui kažkodėl reikėjo,
kad ištempčiau užpakalinę Gritutės koją, tada dūrė į raumenį, dūrė taip, kad
Gritutė sucypė, verkdama glosčiau, masažavau tą vietą, ji silpo, migdėsi. Tada
iš už kitų durų pasirodė veterinaras, stvėrė viena ranka Gritutę už keteros ir
pradėjo tįsti į kitą kabinetą, pašiurpau, sušukau – ką darot, aš pati
nunešiu... Jis pasisuko ir atšovė, kad nemokyčiau jo kaip daryti ir kad kartu
eiti negaliu jokiais būdais..:(( Kaip, kodėl???
Kaip toje klinikoje migdomi gyvūnai, jei bijomasi, kad šeimininkai pamatys?:(
Durys užsitrenkė, raudojau nesusilaikydama, sūnus su drauge ramino, tos minutės
slinko nežmoniškai ilgai, nežinojau kas už tų durų vyksta. Pagaliau išnešė mūsų
pasiruoštoje dėžutėje Gritės kūnelį.
Išsitraukęs žurnalą pradėjo kažką rašyti, vėl jo klausimas –
vardas, pavardė? Negalėjau kalbėti, kaukiau, sūnus priminė, kad užpildžiau
visus duomenis sutikime migdyti. Vėl geležinis – vardas, pavardė?... Dar vienas
kankinimo būdas?
Išverkiau, kad nei vienoj klinikoj taip nėra, kad visur
leidžiama pabūti iki išeinant kartu su tuo, kurį mylėjai, kuris buvo ištikimas tau
visą savo gyvenimą, kad nesielgiama taip su mirštančiu gyvūnu. Veterinaras atrėžė, kad reikėjo ten ir vežti.
Varge, kad aš būčiau žinojus kas čia vyks, kad būčiau ne tokia silpna, palūžus...
Nebūčiau nė kojos čia kėlus, deja...
Atsiprašau Gritute, kad nesugebėjau tavęs išplėšt iš to
monstro nagų, kad ir primigdytą, ir bėgt iš ten neatsigręždama, labai
atsiprašau, kad nesugebėjau palydėt iki ten, iš kur negrįžtama, kur ramu ir jau
nebeskauda, atsiprašau... Kaltę širdy nešiu iki priglusiu prie savosios
vaivorykštės...
Sode žydi medžiai, čiulba paukščiai ir jau savaitė kai
supiltas nedidelis kauburėlis...
Ilsėkis, Gritute...
|