Taigi ši istorija apie balandį, kuris savaitgalį rastas Druskininkuose Čiurlionio g. Mums iš karto mintyse piešiasi istorija - vestuvės, pakili nuotaika, jaunųjų juokas, šampano taurės ir.... balandžiai paleisti į orą. Et, kaip gražu ir kokios gražios nuotraukos tos kelių sekundžių akimirkos. O vėliau... vėl juokas, sveikinimai ir laimės palinkėjimai...

Ar šią akimirką atsirado nors vienas pagalvojęs, o kaip gi jie? Na taip, nėrė paukščiai į dangų, ilgokai blaškėsi nesuprasdami į kurią pusę pasiduoti, galų gale nuskriejo kas sau - vienas į vieną pusę, kitas - į kitą... O neatrodo keistai, kad balandžiai simbolizuojantys jauniesiems ilgą ir laimingą gyvenimą kartu, tik paleisti, iš karto pasileido į skirtingas puses?! Tai čia ženklas? Nesėkmė? O gal šios tradicijos reikėtų jau pagaliau atsisakyti - nes ji simboliškai išskiria žmonės kai tik ilgo gyvenimo kartu pranašai nuskrenda kas sau? Ir kaip tuomet kyla kažkam noras ploti, linkėti ilgo gyvenimo? - balandžiai tai ne kartu...keistai ta tradicija atrodo...

O balandis Filipas paleistas toli nenuskrido, jis pasiblaškęs danguje, atsitrenkė į šalia esančios kavinės langą ir išsinarino sparno sąnarį. Kadangi skristi negalėjo, savisaugos genamas bandė užeiti į patalpą, žmonių jis juk nebijo, jie jam savi. Bandė taip vieną kartą, buvo išprašytas, bandė antrą kartą - nepavyko, taigi tupėjo vienoje vietoje, sušalo ir bandė susitaikyti su liūdnu likimu kad kelio atgal neras.

Tačiau šį kartą, jį pastebėjo neabejingų žmonių kompanija, jie bandė ieškoti pagalbos ir taip prisibeldė iki Priglausk. Ir tuomet ši istorija įgavo visai kitų spalvų - Filipas pernakvojo viešbučio kambaryje, kur per naktį sušilo, atsigavo ir drąsėjo valandomis. Tuomet atvyko į Vilnių, tiesiai į vet. kliniką. Apžiūrėjus didelių sužeidimų nerasta, bandyta sparną sustandinti, kad nejudintų, tačiau nesėkingai, taigi paliktas tiesiog savaitei laiko taip kaip yra.
Ačiū labai nuoširdžiai P. Rimai, kuri ne tik su kolegėmis dalyvavo visame jo gelbėjime, bet ir suteikė laikiną globą kol jis pasveiks ir nuspręsime ką daryti.

Ir likimas jo gali būti labai įvairus - blogai sugyjus sparnui, jis nebegalės skristi, vadinasi nebegalės gyventi pilnaverčio gyvenimo ir jam reikės namų, kur galėtų ramiai sau vaikščioti saugioje teritorijoje. Arba jis pasveiks - mes greičiausiai turėsime paleisti jį į laisvę, bet ar jis išgyvens kai yra tiek pripratintas prie žmogaus?

Daug daug minčių šiuo metu mūsų galvose, tad gyvename šia diena, o ji nuostabi - Filipas jaučiasi gerai, lesa, vaikšo kur nori ir net bando pakilti iki palangės. Bet tai tik nuostabių ir neabejingų žmonių dėka.

O ką šventės dalyviai? Ar jie bent numano kas nutiko jaunujų ilgaamžės meilės simboliui? Ar jie žino, kad jis sužeistas? Turbūt kad ne...
Taigi Žmonės, balandžių leidimas į orą, yra tiesiog pigi Jūsų šventės puošmena, kuri dėl akimirkos nuotraukoje pasmerkia gyvūną dažnu atveju žiauriam likimui.

Būkite atsakingi, pagalvokite ir apie kitus, silpnesnius mūsų draugus.