Te nepyksta Edvinas Kalėda, kad skolinuosi jo romano pavadinimą. Tiesiog jis taip atitinka istoriją, kurią ketinu papasakoti, kad leidžiu sau šią nekaltutę vagystę. Tuo pačiu puoselėju viltį, kad daugiau E.Kalėdos romanų pavadinimų mums neprireiks. Taigi...

   JIE gyvena ten, kur kasdien pasaulin atkeliauja naujos gyvybės. Ten, kur iš visų jėgų, visomis įmanomomis priemonėmis kovojama už tai, kad jau kurį laiką šia žeme keliaujančios gyvybės neužgestų. Kur gyvybė, sveikata, gerovė yra savaime suprantamos vertybės. Tik JŲ gyvybės mažai kam rūpi. O jei ir rūpi, rūpi tiek, kiek daugeliui mūsų rūpi uodo gyvybė. Jis įkyriai zyzia, gal ir kraują siurbti taikosi. Todėl stengiamės su įkyruoliu susidoroti, kad mūsų ramybės niekas nebedrumstų. Panašiai tos gyvybę puoselėjančios vietos galingiesiems rūpi ir JŲ gyvybė. Todėl JŲ protėvių ir tėvų kartos patyrė visko – šaudymą, deginimą, apipylimą chlorkalkėmis ir įvairius kitus išradingus atsikratymo būdus. Nepaisant tikro šių laikų kryžiaus žygio, JIE išliko. Išliko ir toliau tęsia savo varganą gyvenimą. Gyvenimą be ramaus ir saugaus kampelio, be garantuoto maisto kąsnio. Nemylimų ir nepageidaujamų egzistenciją.

   JIE – tai būrelis Kauno klinikų teritorijos katinėlių ir katyčių. Įvairaus amžiaus – ir visai jaunučiai, ir jau subrendę, pačiame jėgų žydėjime. Įvairaus plauko – ir balti, ir juodi, ir raini, ir „ryžiukai“, ir „rusiški mėlynieji“, ir ilgaplaukiai „persai“. Dalis katinėlių ir katyčių – patiklios ir jaukios būtybės, palankiai sutinkančios kiekvieną žmogų, dėl ko jų egzistencijai kyla tik dar didesnis pavojus. Kartais taip nutinka šioje žemėje, kad nemylimi, niekam nereikalingi ima kam nors rūpėti. Taip nutiko ir šįkart. JIE savo kelyje sutiko beribio jautrumo (deja, ne beribių galimybių) žmogų. Moterį, kuriai vienodai vertos dėmesio, sveikatos ir gerovės atrodo visos gyvybės. Deja, ji negali garantuoti katinėliams, kad kas nors vėl nepakils į kryžiaus žygį ir jų vėl nešaudys, nedegins, nebers nuodingųjų medžiagų. Tai, kas jos valioje ir jos jėgoms, jau padaryta. Katinėliai ir katytės sterilizuoti, kad užburtas nemylimų ir nereikalingų ratas nebūtų amžinas. Kasdien JŲ laukia maisto davinys ir kartais kuklios, skubotos glamonės. Maitinti ir glamonėti tenka slapčiomis, nes gyvybės šventovės galingieji nepritaria katinėlių egzistavimui šventovėje.

   JAIS besirūpinanti moteris svajoja. Svajoja ji ne apie didelį atlyginimą. Tokį, kokie, sako, mokami, Ignalinos AE. Ne apie egzotišką kelionę. Jos svajonės – visai nesavanaudiškos. Ji norėtų, kad bent dalis katinėlių, tie jaukieji, patiklieji,  rastų namus ir juos mylinčius žmones. Gyventų ne nuolatinėje baimėje ir pavojuje būti sugautiems, tiesiog užmuštiems, o turėtų savo, tebūnie, kuklų kampelį, kasdieninį ėdalo dubenėlį ir šiltas, „teisėtas“ glamones.

   Dauguma Lietuvos gyventojų laiko save krikščionimis, katalikais. Krikščioniškas mokymas teigia, kad gyvūnas neturi sielos. Neimsime nei svarstyti, nei abejoti. Tačiau kartais man neapsakomai gaila, kad mūsuose nepopuliarus islamas. Gaila todėl, jog musulmonai tiki, kad įveikti sunkiame kelyje į pomirtinį gyvenimą tykančius išbandymus žmogui padeda jam gyvam esant išgelbėti gyvūnai. Kuo išgelbėtųjų daugiau, tuo kelias lengvesnis. Gal tikėjimo tiesos paskatintų mus dažniau atsigręžti į mūsų mažesniuosius brolius? Tiesiog nukreipti žvilgsnį ten, kur tyliai ir beviltiškai pagalbos maldauja kenčiantis, alkanas, nelaimingas šuo, katinas? O nukreipus žvilgsnį, jį sutvirtinti širdimi, o ne racionaliu, viską suskaičiuojančiu protu? O gal galime kenčiantįjį pastebėti tiesiog iš širdies gerumo, jautrumo bet kokiai gyvybei, ne tik homo sapiens?

   Jau atėjo rudeninės darganos, nutvilkančios drėgme ir šalčiu. Neužilgo ir žiema, kai visą žemę užklos baltas sterilus sniego paklotas. Ir tik JŲ sušalusios pėdutės margins jį, kiek leis jų vargani, neturintys kur pasislėpti kūneliai...O tada... Nejaugi – pasmerkti... (atleiskite, Edvinai, dar sykį)...