Dauguma Kauno gyvūnų globos
organizacijų žino Vytauto pr. 1 – 3 kiemą. Tai didelis plotas šalia „Volfo-Engelman“
alaus daryklos, kurį supa gausybė apleistų pastatų. Po pastatais – rūsių raizgalynė,
kai kuriuose iš jų ir šiluminės trasos. Štai tuose apleistuose plotuose jau
daug metų veisiasi benamės katės. Ne tik veisiasi, bet ir serga, miršta,
pjaunasi.
Kadangi aplinka nėra
tipiška, atsakingų šėrėjų, kurie reguliariai rūpintųsi katėmis (stebėtų jų
skaičių, ligas, migravimą, nuparazitintų, kontroliuotų dauginimąsi) irgi nėra. Ką
reiškia „netipiška situacija“? Teritoriją, apie kurią kalbame, iš vienos pusės
supa „Volfo-Engelman“ gamybinių pastatų masyvas, iš kitos – pusiau apleistas
senas pastatas su pirmame aukšte įsikūrusiomis parduotuvėmis, iš trečios –
ganėtinai prabangus rekonstruotas daugiabutis. Jame gyvena daugiausia
pasiturinčios jaunos šeimos ir tarptautiniai studentai. Nei vieniems, nei
kitiems katės nerūpi.
Mes stengiamės šį kiemą
sutvarkyti. Jame jau mūsų pagautos ir sterilizuotos 8 uodeguotosios, o vienam jaunikliui
rasti namai. Iki šiol už laukinių kačių sterilizacijas mokėjome drauge – mes, „Lesė“
ir „Miesto katė“. Deja, tačiau pastarosios organizacijos mus informavo, kad
daugiau padėti šiuo metu nebegali.
Tiksliai žinome, kad ten
gyvena dar dvi motininės katės, kurias privalome pagauti. Negana to, gaudymų
metu radome 3 apsišašavusius, apsisnarglėjusius ir liesus kaip šakaliai
katukus. Juos palikti ten būtų reiškę lėtą ir skausmingą mirtį. Kadangi pagalbos
ir šiuo klausimu nepavyko rasti, kačiukus nusprendėme gelbėti ir gydyti patys. Jie
jau sugauti ir pas gyd. Henrietą stacionare nuo praeito 4dienio. Tradicinė amplitudė
– rinotracheitas, parazitai, išsekimas ir t.t. Katinėliai Henrietos prižiūrimi
jau atsigavo ir rytoj keliauja pas mus į namus.
Deja, sužinojome, kad kieme
liko ir ketvirtas nelaimėlis. Kaip palikti vieną, kai jo broliai ir sesuo jau
sotūs, patenkinti ir saugūs? Gyvenimas ir taip žiauriai neteisingas. Todėl šiandien
grįžtame ten vėl ieškoti ketvirtojo, kuris, jei pavyks surasti, bus gydomas, o
po to irgi keliaus pas mus – į mūsų juokais vadinamą „Kanto prieglaudą“.
Kreipiamės į GG bendruomenę
prašydami padėti sumokėti už katinėlių gydymą. Vieno katuko gydymo diena
stacionare – 3 eurai. Sergančių iškart imti pas save nedrįsome, nes jau esame
per laukinukų gelbėjimus namie įsiveisę grybelio epidemiją, kurią iš namų galutinai
išvyti užtruko pusę metų (gyvename miniatiūriniame bute, kuriame ligonių
saugiai atskirti nėra galimybių). O namie be 2 šunų ir 5 kačių yra ir mirtinas
ligonis – mūsų Maksas.
Todėl ir prašome pagalbos. Makso
kasdienė priežiūra mums finansiškai itin skausminga, nuo 5dienio laukia ir
visos išlaidos mažylių kraikui, maistui ir viskam kitam, ko prireiks, iki kol
sugebėsime juos padovanoti. Vienas jau pakrikštytas – Babadukas. Puikiai
suprantame, kad visiems šiuo metu sunku, todėl, nesulaukę pagalbos, versimės,
kaip išmanysime. Ne priekaištaujame, ne grasiname, ne skundžiamės. Tiesiog teiraujamės
– gal kas galėtų pagelbėti?
Jei atsirastų tokių
geradarių, prašome kreiptis tiesiai į Henrietos kliniką. Adresas: Zanavykų g.
25H, tel. 8 671 30055 arba susisiekti tel. su manimi 8 611 99440. (katinėlių
pirminės nuotraukos prastos, geresnes darysime jau parsivežę į namus)
Ir kaip visada – dėkojame už
Jūsų gerumą.
Ieva ir Deividas
___________________________________________________________________________________________________
PAPILDYTA 2015 07 17. “Skausmą turime pakelti vieni – nesąžininga jį
užkrauti kitam, vis tiek, ar tai būtų vyras ar moteris. Kiekvienas iš mūsų turi
pats savo jėgomis kvėpuoti ir kirsti iš paskutiniųjų, kaip pridera kovotojams,
nes mes tokie ir esame gimę. Visi mes vieną dieną sulauksim taikos, - taikos,
kuri bus garbinga net nugalėtajam, jeigu jis ištvėrė iki galo.“ (A. Miuntė, iš „Knygos
apie San Mikelę“).
Deja, bet mūsų mažieji keturkojai draugai, už kuriuos esame šiame pasaulyje
atsakingi, dažnai krenta tokioje nelygioje kovoje. Ir kabinasi mažomis
letenėlėmis iš visų jėgų, neretai jau nuo gimimo žmogų pažindami kaip priešą. Jis
neretai toks ir būna. Sutverti namų šilumai ir meilei, dažnai nuo pirmų
akimirkų pripranta prie vienatvės, abejingumo ir žiaurumo. Tačiau nekrauna savo
skausmo kitiems ir kabinasi iš paskutiniųjų vieni. Tik mes patys galime priimti
sprendimą savo delne suspausti mažą išsigandusią letenėlę.
Vis grįždami į Vytauto pr. kiemą pagaliau radome ir ketvirtą nabagutį,
likusį „kitoje apkasų pusėje“. Trejetukas tuo metu iš Henrietos jau buvo
atkeliavę pas mus, nes, nors katinėliai vis dar sirgo, pagrindinis pavojus buvo
praėjęs, todėl, taupydami pinigus, nusprendėme gydytis namuose. Už trejetuko
stacionarą sumokėjome 70 eurų.
Pakrikštijome ketvertuką, duodami keturių siaubo filmų, kuriuos mėgstame
namie žiūrėti, pagrindinių herojų vardus: Babadukas, Dibukas, Debora ir Džonis
įsiliejo į mūsų beglobių komuną. Babadukas – katinėlis su „fraku“, iš pradžių
vaidinęs baisiai narsų ir piktą, netrukus sušvelnėjo ir pasidavė rankų šilumai.
Rainasis Dibukas – pats komunikabiliausias, drąsiausias, vikriausias ir
įkyriausias, lipantis visur, visada ir visaip, užmurkiantis nuo žvilgsnio. Juodoji
Debora – artyn ne itin prisileidžianti mažoji amazonė, kurios pasitikėjimą
reikia užsitarnauti. Juodukas Džonis – silpniausias ir ligočiausias iš visų,
paskutinis pas mus pakliuvęs, pirmas skubantis ieškoti meilės ir užtarimo.
Katinėliai sunkiai kapstosi iš ligų. Ne kartą teko grįžti pas gyd.
Henrietą, nes rinotracheitas itin piktai suvešėjo akyse. Antibiotikai, vitaminas
c, plovimai chlorheksidinu, „Corneregel“ tepalas, dirbtinės ašaros, „Gentamicin“
lašai, „Virbac“ vitamininė pasta – mažiams itin įkyrėjęs kokteilis, padėdavęs „atlipinti“
nuo išskyrų ir pūlių „sukepusias“ akytes. Deja, Babaduko ir Džonio akyse
atsirado ragenos žaizdų, todėl lankėmės ir pas gyd. Diržinauską, kuris davė
specialių vaistų ir liepė kantriai tęsti gydymą toliau. Debora ir Dibukas –
sveikiausi, akelės ir nosytės jau tik retkarčiais „apsišašuoja“.
Bėdų turėjome ir su Maksu, kuris iš pradžių mažius traktavo it vieno kasnio
sumuštinius. Tačiau baramas, auklėjamas ir mokomas pasitaisė ir dabar mažylius
tiesiog ignoruoja. Na, išskyrus tada, kai jie eilinį kartą susikrausto į jo
guolį, tada pėdina prie manęs ar Deivido ir priekaištingu žvilgsniu ragina tas „žiurkeles“
iš ten išnešti. Didžiosios katės leidžia ligotiems mažyliams kartais įsirausti
į jų kailius ir jau nebepyksta, kai tie dūkdami pralekia pro pat nosį ar
užkrenta ant galvos. Prisitaikėme ir stengiamės visi.
Labai norime iš visos širdies padėkoti anonimei norėjusia likti moteriai,
kuri dosniai sušelpė mažuosius mūsų kovotojus. Ačiū Jums. Labai stengiamės, kad
jie pasveiktų ir rastų tikrus namus – perkame mėsą, visus be išimties
reikalingus vaistus ir preparatus, lankomės pas veterinarus... o vien „Virbac“
pasta kainuoja 10 eurų. Taigi anoniminei aukotojai didžiulį ačiū sakome visi šeimyniškai
– aš, Deividas, Maksas, Narsius, Guda, Mažylė, Angelas, Suodė, Stasys, Česius,
Debora, Dibukas, Babadukas ir mažasis Džonis :)
Amor vincit omnia!
|